Interviu su Domantu Viliu

Domantas Vilys - pavardė žinoma dažnam sportą mylinčiam kupiškėnui. Prieš paliekant Kupiškį  Domantas spėjo miestui padovanoti ne vieną įsimintiną akimirką krepšinio aikštelėje ir Moksleivių krepšinio lygos A diviziono bronzos medalį 2013 metais. Nors ir išvykęs, vis kildamas krepšininko karjeros laiptais, jis nenustoja garsinti gimtojo Kupiškio vardo Lietuvoje.  Domantas sutiko duoti interviu, aptariant jo laiką Kupiškyje bei meilę krepšiniui.

1. Kaip dažnai  tenka apsilankyti Kupiškyje, ar planuoji kažkuriuo gyvenimo etapu čia pagyventi?

Sezono metu kartą per menesį, vasaros metu, jei ne kiekvieną, tai kas antrą savaitgalį stengiuosi sugrįžti. Čia gyvena tėvai, norisi kiek įmanoma dažniau juos aplankyti.  O noro bent kurį laiką pagyventi Kupiškyje yra. Kolkas planuoti  šiuo metu būtų itin sudėtinga. Visgi čia savas kraštas, čia augau ir bent kažkokį gyvenimo tarpsnį čia pagyventi tikrai norėtusi.

2. Kiek tavyje dar yra like kupiškėno?

Šimtas procentų. Viduje tikrai esu kupiškėnas. Visą laiką, kad ir kas beklaustų sakau, jog esu iš Kupiškio, ir  stengiuosi garsinti šį mylimą kraštą.

3. Ar dažnai sulauki artimųjų apsilankymo rungtynėse?

Turiu sužadėtinę, tad ji apsilanko kone kiekvienose rungtynėse. Tėvai rečiau, tačiau tikrai randa laiko atvažiuoti pažiūrėti varžybų, ypač jeigu yra žaidžiama netoli Kupiškio.

4. Kaip gimė tavo meilė krepšiniui?

Iki mokyklos visada galvojau jog būsiu futbolininkas. Į krepšinį atėjau su krikšto mamos pagalba, kadangi ji pažinojo trenerį A. Puzelį. Nuo pat pradžių sekėsi geriau nei kitiems dėl vieno labai paprasto dalyko – krepšinį aš žaisdavau su savo broliais, todėl minimalių įgūdžių kaip atliekamas dvižingsnis ar metimas nuo lentos, jau turėjau. Buvimas šiek tiek geresniu nei kiti motyvavo likti krepšinyje ir toliau.

5. Kaip pasakytum apie savo krepšinio trenerius Kupiškyje?

Juos, Alvydą Puzelį ir Klaidą Miciūną, apibūdinčiau kaip labai šiltus, gerus ir protingus žmones. Galbūt tu nebūsi profesionalus krepšininkas, gal tau pritrūks talento ar įgūdžių, bet jei klausysi jų visada išaugsi geru žmogumi, kas, manau, labai svarbu.  

6. Kelių metų pradėjai žaisti Kupiškio miesto pirmenybėse ir kokia tai buvo patirtis?

Bijau sumeluoti, tačiau manau kokių dvylikos metų. Buvo tokia situacija, kad mane ir dar vieną mano metų žaidėją pakvietė į komandą kurioje rungtyniavo ir mano brolis. Pamenu prieš pirmąsias rungtynes „sukosi laikrodžiai“ ir su broliu, per neapdairumą, į salę atvykome viena valanda anksčiau. Žinoma, negavau daug laiko pasireikšti aikštelėje, tačiau tai buvo didžiulė patirtis. Kai būdamas dvylikos metų ir augdamas Kupiškyje tu matai, dalyvauji  Regionų krepšinio lygoje ir rajono pirmenybėse, o visa kita rodoma tik per televizorių ir tau sunku suvokti, koks ten yra lygis. Ankstyvas atėjimas į rajono pirmenybes leidžia susimąstyti, jog jau tam tikrą lygį pasiekei ir suteikia papildomos motyvacijos bei pasitikėjimo. Po truputį  ateina geri rezultatai ir atsiveria durys kilti.

7. 2012-2013 metų sezonas. Kiek gerai jį dar atsimeni ir kaip jį nupasakotum?

Pamenu gerai, bet kaip dabar galvoju - taip, trečia vieta Kupiškiui yra tikrai super, bet prieš finalo ketvertą, kuris vyko Kupiškyje, mes apie jokią kitą, nei apie pirmą vietą, net negalvojome, nes mes žinojome, jog jei jau žaidžiame čia tai turime laimėti. Tikrai daug kas šnekėjo jog finalas tūrėtų būti tarp mūsų ir Š. Marčiulionio krepšinio akademijos komandos.  Mes pusfinalyje „perdegėme“. Žaidėme prieš V. Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtinius, ir visi dalykai susidėjo: tai, kad žaidėme Kupiškyje, daug žiūrovų, tėvų, visiems pirmi kartai žaidžiant tokio atsakingumo rungtynes ir t.t.   Vilniaus ir Klaipėdos krepšininkai tokios patirties turėjo daugiau ir tas juos  gelbėjo. Mes „perdegėme“ tikėjimu ne kad galime laimėti pirmają vietą, o kad privalome tai padaryti.  Tokios mintys buvo visų mūsų galvose. Dabar kai pagalvoji, trečia vieta Kupiškiui yra labai gerai. Ir ta komanda buvo išties stipri, reguliariajame sezone mes visus „šluodavom“, gal tik prieš Š. Marčiulionio krepšinio akademiją ar V. Knašiaus krepšinio mokyklą būdavo ką veikti.

8. Kodėl nesusigundei galimybe išvykti į užsienį, ką tuo metu dažnai darydavo panašaus amžiaus lietuviai krepšininkai ?

Labai paprasta - neturėjau konkrečių pasiūlymų ir viskas buvo tik kalbų lygyje, todėl ir likau Lietuvoje.

9. Ar turi lietuvį krepšininką į kurį lygiuojiesi ?

Ir žaidimo stiliumi ir aikštelėje rodoma energija lygiuojuosi į Luką Lekavičių.  Man labai imponuoja jo darbštumas aikštelėje. Lukas visada aikštelėje palieka save šimtu procentu.  Koks varikliukas yra pas jį? Noriu kad toks pat ir  pas mane būtų visada užkurtas. Noriu po rungtynių žinot, kad atidaviau visą save, nesvarbu ar „sukrito“ metimai ar ne.  Noriu visada būti ramus, jog atidaviau maksimaliai pastangų tose runtynėse.

10. Jei galetum nusikelti laiku atgal, prieš savo pirmają treniruote, kokį patarimą sau duotum?

Aš gal bendrai, bet paprastai, ir visai ne apie krepšinį - reikia klausyti tėvų, trenerių ir mokytojų ir viskas bus labai gerai. Klausant jų būsi ramus, nes vis tiek - pirmasis tavo krepšinio treneris visada tave globos, mylės ir juo reikia pasitikėti, nes jis tau įskiepyja meilę krepšiniui. Gal kartais tėvams gali atrodyti nelogiški trenerio sprendimai, bet reikia visada kalbėtis ir rasti kompromisų, išvengiant pykčių, nes pirmasis treneris turi ir daug patirties, ir daug vaikų yra išleidęs ir žinos kaip elgtis.

Mantas Rūta