M. Vilimas: ,,Didžiausias noras yra, kad sporto centras tūrėtų savo sporto salę‘‘

Nuo šių metų vasario mėnesio Kupiškio sporto centre dirbantis, direktoriaus pavaduotojo pareigas einantis Mantas Vilimas, yra sukaupęs  sportinės patirties žaisdamas Lietuvoje bei užsienyje. Mantas augo sportininkų šeimoje kur didžiausią aistrą namiškiai jautė krepšiniui. Nenuostabu, jog Manto kelias pasisuko būtent į šią sporto šaką. Kviečiu artimiau susipažinti su M. Vilimu.

• Kodėl būtent krepšinis tapo ta sporto šaka, kurią pasirinkai sportuoti?
• Geras klausimas. Viskas prasidėjo nuo tėčio, mat tėtis žaidė pats.  Man buvo, berods, keturi metai, kai jis mane pradėjo vežtis į rungtynes. Laikydavau kamuolį rankose, žiūrėdavau į aikštelę ir apimdavo jausmas, jog pats norėčiau išbėgti žaisti. Su tėčiu pradėjau eiti pamėtyti į salę, vėliau atsirado krepšys namuose, prie kurio, nesvarbu žiema ar vasara, visą laisvą laiką leisdavau. Žingsnis po žingsnio pradėjau tobulėti ir septintoje klasėje išvykau treniruotis į  Uteną
• Ar tavo krašte, tuo metu buvo talentingų krepšininkų?
• Na tuo pat metu kaip aš treniruotes lankė Jonas Valančiunas, jis buvo jaunesnis nei aš, tačiau treniruotes lankydavo kartu su vyresniaisiais.
• Ar jau tada jis buvo išskirtinis?
• Nepasakyčiau. Tarp savo bendraamžių, taip:  išsiskyrė ūgiu kas leido jam dominuoti aikštelėje. Labiausiai Jonas patobulėjo tada, kai švažiavo treniruotis į Vilnių.
• Kur studijavai?
• Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, o baigiau Lietuvos edukologijos universitetą, nes man mokantis universitetas keitė pavadinimą (juokiasi).  Iš viso ten praleidau 6 metus ir įgijau edukologijos magistro laipsnį.
• Ar teko žaisti studentų lygoje, miesto pirmenybėse?
• Pirmaisiais studijų metais žaidžiau antroje komandoje studentų pirmenybių B lygoje, Antraisiais metais patekau į pirmają komandą kurioje buvo visi ,, Lietuvos ryto’’ žaidėjai: Martynas Gecevičius, Artūras Jomantas, Steponas Babrauskas ir kt. Buvo situacijų kai į starto penketą eidavau aš, o kiti keturi žaidėjai būdavo iš ,,Ryto ’’ komandos. Vien tik smagūs atsiminimai yra išlikę iš varžymosi studentų pirmenybėse. Būdamas trečiame kurse žaidžiau Utenos miesto pirmenybėse ir po vienų iš finalinių rungtynių, priėjo  Žydrūnas Urbonas ir pasiūlė atvykti į Utenos ,,Juventus’’ kandidatų stovyklą.
• Kaip sekėsi Utenos ,, Juventus’’ komandoje?
•  Pirmieji metai buvo sunkoki. Kai žaidi studentų lygoje, miesto pirmenybėse ir geriau sužaidi vienas ar kitas rungtynes, pradedi gerai galvoti apie save, tačiau atėjus į aukštesnį lygį supranti, kad yra dar labai daug ką išmokti. Po pirmojo  sezono, antrąjame sekėsi kur kas geriau ir  sulaukiau pasiūlymo likti ilgiau Utenoje. Tačiau nusprendžiau pasukti kitur.
• Kur?
• Gavau pasiūlymą dirbti policijoje Utenoje bendruomenių prevencijos specialistu. Žaidžiau krepšinį policijos komandoje miesto pirmenybėse, pasienio lygoje, kurioje rungtyniavome  su Rusijos, Latvijos, Baltarusijos komandomis. Įdomi patirtis buvo ir ten. Taip pat žaidžiau Lietuvos policininkų krepšinio rinktinėje, Europos policininkų krepšinio čempionate Italijoje iškovojome sidabro medalius  pralaimėję prieš Graikijos komandą finale. Tuometinis komisaras Skvernelis pasikvietė Lietuvos policijos krepšinio rinktinę pas save,  dabar turiu vardinį Skvernelio laikrodį ( juokiasi) .
• O kaip apskritai vertintum darbo patirtį policijoje?
• Gerai: pramokau dirbti su dokumentais, įgijau  teisinių žinių pagrindų ir tai man praverčia šiandien.
• Esi turėjęs krepšinio patirties Airijoje, ar gali papasakoti?
• Gavau pasiūlymą iš Airijos atvykti į komandos peržiūra ir kadangi Airijoje turėjau giminaičių, nusprendžiau šiuos dalykus suderinti. Peržiūra praėjo gerai, viskas jiems tiko, buvo lietuvis treneris, tad pavyko sudaryti sutartį  sezonui. Tačiau Airijoje yra taip, jog kiekviena komanda turi žaidėjų amerikiečių, kurie žaidžia po 40 minučių per varžybas. Taip jau ten įprasta. Mūsų treneris pasakė, jog jeigu nesidalini kamuoliu -  sedėsi ant suolo. Taip ir nutiko, kad mūsų amerikičiai žaisdavo po 10 minučių, o komandą “tempė” lietuviai ir kiti. Pirmasis sezonas buvo išties sėkmingas. Kibome į atlapus visoms ekipoms Airijos nacionaliniame čempionate. Žaidimo sistema, kokią naudojo treneris, netiko komandos savininkui airiui, Treneris bei keli lietuviai buvo atleisti. Buvo pasamdytas treneris turintis Airijos pilietybę.
• Ar pasikeitė rezultatai?
• Su savanaudžiais žaidėjais gali laimėti kelias rungtynes, tačiau čempionatus laimi komandinis žaidimas. Rezultatai pasikeitė į blogają pusę.
• Kaip vertintum Airijos krepšinio lygį?
• Geras lygis. Ypač jį pakelia amerikiečiai, kurių, kaip sakiau, būna kiekvienoje ekipoje ir net po kelis. Taipogi apstu ispanų, tų pačių lietuvių, Lygis tikrai geras, ypač pirmųjų keturių komandų.
• Ar apskritai Britų salyne, kada nors ateityje, gali būti stiprių, aukštame lygyje žaidžiančių ekipų?
• Žinoma gali. Rinktinėse gal sunkiau, tačiau klubiniame krepšinyje viskas yra įmanoma ir priklauso nuo investicijų dydžio. Aišku, susidomėjimo lygis yra kitas. Anglijoje, Airijoje ar Škotijoje krepšinis yra, galbūt, penkta populiariausia sporto šaka, nepaisant to, dažnai susirinkdavo sausakimša sale ir to žiūrovų palaikymo tikrai buvo, kadangi jie aplamai mėgsta  sportą.
• Kas sekė po to?
• Sekė karantinas. Visus metus nebuvo krepšinio. Grįžome į Lietuvą nes nusprendėme jog norime namo. Vėliau atsirado Kupiškio variantas, kuris patraukė mūsų akį.

• Kodėl Kupiškis?
• Iš pradžių grįžome į Vilnių. Gyvenome ten, turėjome darbus, tačiau per  laiką praleistą Airijoje gyvenant mažame mieste, pripratome prie tos ramumos, Vilniuje skubėjimo, didelio tempo buvo per daug ir nusprendėme ieškotis darbo kur ramiau.
• Ar esi laimingas čia?
• Labai, kartais atrodo gal net per daug (juokiasi ) .
• Koks būtų didžiausias noras susijęs su sportu Kupiškyje?
•      Didžiausias noras yra, jog sporto centras tūrėtų savo sporto salę. Daugiafunkcinis sporto centras atvertų daug durų naujiems projektams. Turime dabar ir krepšinio veteranių moterų ekipą, kuri garsina Kupiškį. Gruodžio 10 d.  vyks tarptautinis moterų krepšinio turnyras, kuris galbūt suvilios vieną kitą jauną sportininkę išbandyti save krepšinyje. Pasaulio kontekste moterų krepšinis yra labai sparčiai populiarėjantis, o Kupiškyje jis beveik neegzistuoja.

Mantas Rūta